Gudručio patarimai: mokymasis namuose. Kaip elgtis ir į ką atkreipti dėmesį

Laidų serijoje „Maži svajotojai – dideli pasiekimai“ Reičel Hovart (Rachel Howarth) kalba apie vaikų mokymą namuose bei siekia suteikti pagalbos ir patarimų tėvams, kuriems tenka žongliruoti tarp darbo bei užsiėmimo su vaikais šiuo sudėtingu laikotarpiu. Laidoje aptariamos įvairios temos – nuo mitybos ir miego iki mokymosi namuose bei psichologinės sveikatos. Daugelis mūsų šiuo metu išgyvena vienokius ar kitokius nepatogumus dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos ir tai reiškia, kad daug kas, kas anksčiau buvo neįprasta, tampa nauja norma.

Šia tema Reičel kalbėjosi su Didžiosios Britanijos ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromo) fondo mokymų vadovu Kolinu Foliu (Colin Foley), kuris pasidalino itin vertingais patarimais.

Jų pokalbis toliau:

Rachel Howarth: Apie ką, jūsų manymu, tėvai turėtų labiausiai pagalvoti užsiimdami vaikų mokymu namuose?

Colin Foley: Na, tai labai platus klausimas, nes yra begalės dalykų, dėl kurių tėvai turėtų susimąstyti. Visų pirma tai tiesiog nauja ir sudėtinga situacija. Prieš pradėdamas kalbėti plačiau, noriu pasakyti, kad mes girdime daug istorijų apie tai, kaip vaikai išgyvena šią situaciją, kaip izoliacija kenkia jų savijautai, jie nebesusitinka su savo mokyklos draugais. Vaikai prarado specialistų konsultacijas, kurias jie gauna būdami mokykloje. Prarado galimybę mokytis grupėse, kuo, neabejoju, daugelis mėgavosi mokyklose. Taigi, dabar labai svarbu atskirti vaiko nerimą ir jo mokslus. Jeigu tėvai pastebi, kad vaikas sunkiai tvarkosi su savo nerimu, greičiausiai mokslus reikėtų šiek tiek nustumti į antrą planą, nes tokioje būsenoje vaikas vargu ar gebės kažko išmokti – nesugebės kažko įsiminti ar išlaikyti dėmesį Taigi, labai aiškiai noriu pabrėžti – prioritetas turėtų būti jūsų vaiko psichologinė sveikata. Žinoma, yra ir kita pusė – daugeliui vaikų patinka mokytis namuose ir būti atsakingesniais už save, mokytis taip, kaip jiems patinka ir žinoti, kad niekas jų nestebi.

Kitas aspektas, kurį reikia suvokti, kad didžioji dalis tėvų nėra kvalifikuoti mokytojai ir iš jų nėra tikimasi staiga tokiais tapti – tai reiškia, kad tėvai neturėtų ir savęs per daug spausti. Prižiūrėkit ir save bei savo psichologinę sveikatą.

Taip pat čia yra ir galimybė savo vaikams pasiūlyti tokį mokymąsį, kurio nesiūlo mokyklos. Girdėjau istorijų, kaip tėvai vaikus moko, pavyzdžiui, įvairių sodo darbų, maisto ruošimo. Netgi žaidė mokomuosius stalo žaidimus. Mokytis galima užsiimant įvairiausia veikla – jeigu vaikui mokykla nėra mėgstamiausia vieta, dabar puikus metas apie tai kalbėti ir išsiaiškinti kas vaikui labiausiai patinka moksluose. Niekas negalime būti puikūs visose srityse – puikiai pamename ir patys, kad mokykloje labiau patiko ir sekėsi vieni dalykai, o kai kurie buvo ne prie širdies. Dabar yra puikus metas skirti dėmesį būtent tam ir padėti vaikui atrasti savo hobius, interesus ir vystyti jų žinias bei sugebėjimus toje srityje. Padedant vaikui tobulėti jo mėgstamoje srityje tuo pačiu kils ir jų pasitikėjimas savimi, o tai potencialiai teigiamai atsilieps bendram vaiko požiūriui į mokslą.

Pasaulinė pandemija ir dėl jos pasikeitęs kasdienis gyvenimas bei, šiuo atveju, mokymąsis yra puiki proga naudotis bei atrasti naujas technologijas, programas. Mokyklose, supraskite, mokytojai turi pasirūpinti trisdešimties mokinių klase, turi ribotą biudžetą ir tikrai negali suspėti ištestuoti visų technologinių naujovių. Dabar, būnant namuose, galima paeksperimentuoti ir atradus kažkokį tinkamesnį technologinį būdą juo net pasidalinti su mokymo įstaiga.

Taip pat tėvai turėtų palaikyti ryšį su mokykla, mokytojais. Jų galima prašyti pagalbos bet kokiais klausimais, su kuriais susiduriate padėdami savo vaikams mokytis namuose. Bendraukite su kitais tėvais, kurie taip pat susiduria su šia situacija, dalinkitės idėjomis apie tai kas veikia ar neveikia. Skatinkite savo vaiką bendrauti su draugais ir klasiokais, kai kuriuos darbus jie gali atlikti kartu, kalbėdami internetu. Žinoma, bendravimas su draugais neturėtų trukdyti mokymuisi.

Vienas iš būdų, kaip išsiaiškinti kas vaikui įdomiausia, tai tiesiog jo paklausti ką jis nori sužinoti apie duotą temą. Užsirašius klausimus reikia surasti į juos atsakymus ir su vaiku juos aptarti, paaiškinti jam. Visą tai padarius reikėtų aptarti nuo ko pradėjote ir ko išmokote, kiek pasistūmėjote mokydamiesi. Tai bus puikus paskatinimas vaikui.

Rachel Howarth: Kaip sukurti tinkamą aplinką mokymuisi namuose?

Colin Foley: Reičel, tai labai svarbus ir įdomus klausimas! Ir čia nėra aiškių ir griežtų taisyklių, kaip tai turėtų būti daroma. Visa tai priklauso nuo jūsų galimybių, kiek turite vaikų namuose, kokie potencialūs dirgikliai. Visų pirma pradėčiau nuo pokalbio su vaiku apie tai, kur ir kaip jis įsivaizduoja savo „darbo“ vietą.

Daugeliu atveju reikalinga patogi darbo vieta prie stalo – skaitymui, uždavinių sprendimui ir panašiai, bet kai kurie vaikai to nelabai nori ir mieliau renkasi kitokias pozas. Ypatingai vaikai, turintys dėmesio ar autizmo spektro sutrikimus, mėgsta gulėti, stovėti ar vaikščioti.

Jei visgi vaikui ruošite darbo stalą, pasirūpinkite kokia kryptimi jis žiūri. Svarbu, kad priešais nebūtų lango su daug veiksmo lauke, kad šalia nebūtų jokios elektronikos, kuri yra nebūtina mokslui. Vaikas turi matyti kuo švaresnį ir mažiau dirgiklių turintį vaizdą. Taip pat visa mokymuisi reikalinga įranga, tarkime planšetinis kompiuteris ar dar kas, geriausia, kad būtų sudėti vienoje vietoje ir vaikas visada galėtų be vargo juos atrasti.

Turiu paminėti ir tai, kad mokymasis neturi vykti visada sėdint prie stalo ar labai griežtai numatytą laiko tarpą. Erdvė mokymuisi gali tapti bet kuri namų vieta ir tai ypatingai svarbu dėmesio ar autizmo spektro sutrikimus turintiems vaikams. Tokiais atvejais geras sprendimas gali būti netgi paslėpti daiktus, priklijuoti daiktus prie sienų, kad vaikai turėtų surasti ar pasistiebti, kad galėtų skaityti. Tokie sprendimai skatina išsiskirti dopaminą ir smegenys prisisotina deguonimi, o tai padeda vaikui koncentruotis.

Tai vėlgi yra galimybė individualiai pažiūrėti į vaiką ir apie tai būtina bendrauti su mokykla. Jeigu mano atžala sugeba išlaikyti dėmesį skaitydamas ir nesiblaškydamas vos porą minučių – gal tai jau ir galime vadinti jo sėkme? Tai, kiek laiko geba praleisti susitelkęs į vieną veiklą, labai priklauso nuo neurologinio vaiko vystymosi taip pat ir nuo pačios veiklos.

Jeigu namuose yra keli vaikai iškyla dar viena užduotis – kaip ir kiek laiko skirti kiekvienam iš jų. Dažnai paaugliai reikalauja daugiau laiko būti vieni, o tėvai apskritai šiuo laikotarpiu tampa mažiau įtakingi jų gyvenime. Apie visą tai galima tiesiog kalbėtis su vaikais. Jeigu vaikas iš tėvų tikisi daugiau dėmesio, nei jie yra pajėgūs skirti, reikėtų apie tai paaiškinti vaikui ir susitarti kada ir kiek laiko visgi tėvai galės jam skirti. O gal vaikui kartais tiesiog užtenka, kad jūs būtumėte netoli jo – žinojimas, kad suaugęs yra šalia, gali padėti vaikui susikoncentruoti į tai, ko jis nori. Svarbu išsiaiškinti ką vaikai turi omenyje.

Rachel Howarth: Kolinai, kokių dar yra būdų mokymąsį namuose paversti labiau mėgstamu, maloniu?

Colin Foley: Šiuo klausimu taip pat turime grįžti prie pokalbio su vaiku. Klausiant ir klausantis reikia bandyti suvokti, ko vaikas tikisi. Jeigu jis sako, kad labiau mėgsta mokytis grupėse, tai reikėtų pagalvoti apie tai, kas, jeigu patys ne visada turime laiko, galėtų padėti jam mokytis, kas galėtų prie jo prisijungti. Jeigu vaikas mėgsta būti vienas ir tyloje – reikėtų jam sukurti tokią erdvę.

Kartais vaikai, turintys neurologinio vystymosi sutrikimų, mėgsta kalbėti tai ką skaito arba ką mokosi – leiskite jiems tai daryti, klauskite ką jie mokosi ir suteikite jiems progą atsakyti į tuos klausimus. Vaikams, turintiems disleksiją (skaitymo raidos sutrikimą), ypatingai svarbu paversti skaitymą kuo malonesniu. Tam puikiai pasitarnauja ir audio knygos.

Kai kurie vaikai mėgsta konkurenciją ir lengvą spaudimą – galite naudoti įvairius laiko matavimus. Pavyzdžiui, įjunkite laikmatį ir paprovokuokite vaiką „nagi, tu gali tai padaryti per 10 minučių“. Paverskite mokymąsį įvairiomis viktorinomis, žaidimais, testais. Galite netgi tai apversti atvirkščiai – tegu vaikas sukuria testą tema, kurią jis mokosi, o vakare šį testą išspręskite jūs, artimieji ar net seneliai kalbėdami per Skype ar Zoom. Atsakinėdami visada suklyskite vieną ar kelis kartus taip suteikdami progą vaikui jus pataisyti ir paaiškinti kodėl teisingas atsakymas yra teisingas. Tik visada stebėkite savo vaiką – vieniems tokia forma patinka, kitiems tai gali sukelti nerimą ar nervingumą – ne visiems tai tinka ir ne visiems to reikia.

Atminkite ir tai, kad norint kokybiškai mokytis reikia laiko ir poilsiui, reikia daryti pertraukėles, kartas nuo karto užsiimkite kažkuo kitu – tuo metu smegenys „sudeda“ informaciją į atmintį.

Rachel Howarth: Visa tai skamba puikiai, bet turbūt atsižvelgiant į vaiko amžių, šios technikos neveiks visiems. Kokių patarimų turėtum, tarkime, paaugliams?

Colin Foley: Įdomus klausimas, Reičel. Paauglį turime pasiekti kitaip ir vėlgi, viskas priklauso nuo paties paauglio. Per savo mokymo karjerą mokiau nuo 11 iki 18 metų jaunuolius ir suprantu, kad net aštuoniolikmečiai vis dar yra vaikai ir mėgsta įvairius žaidimus. Tiesa, iš jų yra daugiau tikimasi, mokykla užduoda sunkesnes ir daugiau laiko reikalaujančias užduotis. Tikimasi, kad jie daugiau darbo atliks savarankiškai, patys save nukreips tinkama kryptimi ir tai daugeliui paauglių taip pat yra sudėtinga. Daugelis gali nesuprasti nuo ko pradėti, daugelis gali tiesiog nenorėti to daryti.

Tokiu atveju reikėtų suskirstyti darbus į segmentus, kuriuos paauglys galėtų lengviau pradėti daryti. Atlikus kiekvieną darbo etapą galima susėsti ir aptarti progresą, įvardinti, kad tokiu būdu, žingsnis po žingsnio jau įvykdytas ir gerokai didesnis darbas. Verta pagalvoti ir apie kažkokius apdovanojimus už atliktas užduotis. Nekalbu apie vaiko papirkinėjimą – apdovanojimas gali būti ir aktyvi pertraukėlė, laikas savo pomėgiams ar kitoks prasiblaškymas nuo rutininės veiklos.

Paaugliams taip pat galioja ir tie patys principai apie tai, kad reikia pašalinti visus įmanomus dirgiklius esančius periferiniame matyme. Taip pat ir patys per daug jų netrukdykite, leiskite mokytis patiems, o klaidas patikrinkite ar pažiūrėkite, kaip sekasi, ne per dažnai.

Komunikacija čia svarbiausia. Daugeliui tėvų dirbant iš namų tenka ne tik savo, bet ir vaiko dienos planavimo užduotis, tad čia svarbu likti ramiems ir nestresuoti. Galų gale vaikai stebi savo tėvus ir ima pavyzdį iš jų, tad panika dėl laiku neišsiųsto elektroninio laiško persiduos vaikui – trukdys jam tinkamai mokytis bei kels nerimą ir susierzinimą. Kaip ir minėjau anksčiau – nespauskite savęs per daug. Jei vaikas kažko nespėjo tiesiog informuokite mokyklą apie tai, praneškite apie progresą, apie tai ką jau išmokote, ko mokotės ir koks planas artimiausioms dienoms. Būkite lankstūs su savo vaikų mokymosi tikslais: dabar jie tai daro visiškai kitoje aplinkoje, su kitokiu palaikymu ir, nors tėvai stengiasi savo vaikams suteikti ką gali geriausio, tai taip pat gali būti tiesiog maisto ruošimas kartu, rūbų skalbimas ir panašiai. Tai gyvenimo pamokos.