Tracy Dickens. Kaip nepamiršti savęs. Patarimai gerai tėvų savijautai.

Tracy Dickens. Kaip nepamiršti savęs. Patarimai gerai tėvų savijautai.

Jeigu žmonės, esantys aplink jus, yra nusiteikę neigiamai, tai didelė tikimybė, kad taip pat mąstysite ir jūs, todėl reikia stengtis apsupti save pozityviais žmonėmis. Daugeliui kyla problemų bendraujant su mokyklos atstovais, su vairias paslaugas teikiančiomis institucijomis ir taip tėvai dažnai išvysto tam tikrą „kovos“ režimą, o norint to išvengti taip pat prireiks labai daug praktikos.

Reikalams pakrypus neplanuota linkme ir ištikus krizei reikia ieškoti galimybių ir galvoti kaip tai galima išnaudoti pokyčiams, bet negalvoti jog ateina pasaulio pabaiga. Daugeliui žmonių pokyčiai yra sudėtingas dalykas ir gali iššaukti irzlumą ar atrodyti kaip grėsmė, bet tikrai ne visi pokyčiai yra blogi. Galų gale pokyčiai yra pagrindinis išradimų katalizatorius.

Aš turiu keturis vaikus ir auginant juos teko susidurti su begale iššūkių ir sunkumų, bet manau, kad nuo to, kaip žiūri į gyvenimą ir situaciją gali priklausyti tai, kaip pavyks su šiais iššūkiais susitvarkyti.

Rachel Howarth: Minėjote fizinę ir socialinę gerovę, gal galite išsiplėsti?

Tracy Dickens: Žinoma. Mes, žmonės, esame sudėtingi ir mūsų fizinė būklė labai glaudžiai susijusi su mūsų emocine būkle ir jeigu neprižiūresime savo kūno, greičiausiai nesijausime labai stiprūs ir emociškai. Tad savo fizinės būklės priežiūra, nesvarbu ar tai būtų treniruotės, ar subalansuota mityba ar tiesiog kasdienis pasivaikščiojimas gryname ore, skatina kraujotaką ir mažina kortizolio bei adrenalino koncentraciją bei didina dopamino ir serotonino kiekius organizme ir tai padeda mums jaustis geriau.

Manau, kad sugebėjimas daryti po mažai, bet dažnai, yra labai labai svarbus, o jeigu būsime fiziškai neaktyvūs, ilgainiui pastebėsime, kad sudėtingi darbai tampa dar sudėtingesni. Lavindamiesi fiziškai turime daugiau jėgų ir galime ne tik geriau atlikti darbus, bet ir energingiau palaikyti savo vaikus bei šeimą. Daugeliui tėvų rūpinimasis vaikų mokslu, elementarus maisto gaminimas ar nuėjimas apsipirkti, šiais sudėtingais laikais gali atrodyti kaip pilniausias darbų sąrašas. Gali pasirodyti ir tai, kad niekas jūsų nesupranta ir esate vieni.

Šiuo metu taip pat labai svarbi ir miego higiena. Taip pat ir tinkama mityba, išgeriamas vandens kiekis. Kita svarstyklių pusė kalbant apie mitybą yra persivalgymas ir persigėrimas, nes paskui kaltiname save ir jaučiamės negerai. Tokių dalykų balansavimas yra labai svarbus.

Jeigu auginate vaikus kartu su savo partneriu, labai svarbu kaip palaikote vienas kitą, ar randate laiko bent kartą į savaitę pasidaryti sau pasimatymą ir skirti vienas kitam laiko, net jei vaikai tuo metu miega ar žiūri filmą. Jeigu esate vienišas tėtis ar mama, socializacija yra dar svarbiau – būtina bendrauti su kitais bent jau internetu.

Rachel Howarth: O kodėl gi nepaprašius savo šeimos narių, kad jie daugiau prižiūrėtų save?

Tracy Dickens: Aš manau daugeliui tėvų yra svarbu, kad jie būtų pamatyti darantys gerus darbus. Daugelis yra labai jautrūs kritikai ir nenori būtų kitų teisiami. Kiekvieną dieną atsivertus laikraštį galima išvysti vieną ar kitą istoriją apie šeimą, kuriai sunkiai sekasi, bet nei vienas tėvas nenori pasirodyti lyg nesistengtų. Daugelis nori parodyti savo nepriklausomybę, nes tai kažkuria prasme parodo, kad viskas valdoma, su situacija tvarkomasi. Deja, bet dažnam toks elgesys tiesiog trukdo išreikšti tikrąsias problemas, o tikroji stiprybė yra gebėjimas pripažinti, kad galbūt nėra viskas taip gerai ir pagalbos ranka šiuo metu būtų naudinga. Gebėjimas aiškiai išreikšti savo problemas, tai, ko trūksta, yra labai svarbu, nes greičiausiai visi turi aplink artimų žmonių, kurie mielai padėtų, bet nėra tikri kaip tai gali padaryti, jie nežino ko jums reikia, kada jums kažko reikia.

Kai kuriais atvejais reikia tiesiog drąsiai pasakyti „būtų gerai, jei padėtum apsipirkti“, „gal gali pažiūrėti vaikus kol pagulėsiu vonioje“ – kol to nepasakysite garsiai aplinkiniai ir nesužinos. Daugelis tiesiog nori išlaikyti savo stipraus tėvo ar mamos įvaizdį ir dėl to susilaiko nuo tokių pagalbos prašymų.

Taip pat tėvai dažnai nesugeba pasakyti NE. Pasakyti NE savo atsakomybėms ir rūpesčiams, pastangoms, kad visi būtų laimingi ir aprūpinti. Kartais pasakyti NE visam tam aplink gali būti labai sudėtinga ir galų gale tėvai tampa sugniuždyti ne tik to, kad padeda savo vaikams, bet tampa ir palaikanti ranka draugams ar šeimai. Galų gale toks žmogus išsisemia, nes padėdamas visiems aplink save užmiršta, kad padėti kartais reikia ir pačiam sau.

Rachel Howarth: Tracy, gal gali pasidalinti praktiniais patarimais?

Tracy Dickens: Taip, tiesą sakant tokių yra daug. Režimas ir rutina yra labai svarbu. Betvarkės nebuvimas ir kiekvienas daiktas savo vietoje smarkiai sumažina stresą ir išsiblaškymą, tokia tvarka padeda visiems šeimos nariams. Pamenu kai persikrausčius į kitus namus mano sūnus negalėjo rasti vieno bato prieš mokyklą ir pusę valandos visi namie tiesiog rėkė vienas ant kito – tikiu, kad tai nėra vienetinis atvejis ir taip pasitaiko daug kam, ypač skubant. Tad žinojimas kas kur padėta, nors ir smulkmena, tačiau smarkiai sumažina stresą ir nervinę įtampą namuose. Taip pat reikėtų susitarti ir tai, kas kokius namų ruošos darbus atlieka.

Didesnius darbus reikėtų suskaidyti į mažesnius ir realistiškai numatyti kada jie gali būti atlikti, o jeigu nepavyksta kažko atlikti suplanuotu metu, jokiu būdu nereikia dėl to savęs kaltinti. Šiam reikalui gali padėti darbų lenta, kurioje aiškiai surašyta kas už ką atsakingas – mūsų šeimoje tai teigiamai pasitarnavo. Taip pat tai nėra pagalba tik šiai akimirkai, vaikai užaugs mokėdami atlikti reikalingus darbus ir išmoks, kad visi mes žmonės ir klaidų pasitaiko, bet tai nėra pasaulio pabaiga. Mes visi žmonės, turime išmokti pripažinti savo klaidas ir atleisti sau bei kitiems, išmokti atsiprašyti, jei to reikia. Tėvai atleidžia vaikams, jeigu jie kažką prisidirba, bet taip pat tėvai turi mokėti atleisti ir sau. Vidinis kritikas ir kaltintojas, griaužiantis jus, nepadeda niekam, tad jei atleidžiam kitiems, turime atleisti ir sau.

Rachel Howarth: Kaip elgtis poroms, auginančioms vaiką atskirai?

Tracy Dickens: Tai pakankamai sudėtinga, nes net gyvenant kartu reikia skirti laiko bendravimui tarpusavyje, bent 5 ar 10 minučių per dieną pasikalbėti ir apsitarti dėl auklėjimo ir visų kitų dalykų. Kitu atveju šeimose dažnai atsiranda gero policininko – blogo policininko scenarijus. Jeigu tėvai gyvena atskirai, šios komunikacijos reikia dar daugiau, nes pasikeitimai yra sudėtingi vaikams, o ypač jeigu kalbame apie specialių poreikių turinčias atžalas. Gebėjimas išgirsti vienam kitą ir suprasti kas sakoma, bet neinterpretuoti kito žodžių kaip pačiam norisi išgirsti, yra labai svarbu. Temos, kuriomis nesusikalbama, tampa „pilkąja zona“ kurioje gali atsirasti ir papildomų problemų vaikui.

Jeigu įmanoma reikia susiplanuoti bent kartą per mėnesį susitikti kavos puodeliui ir aptarti šiuos klausimus giliau. Reikia aptarti ne tik tai, kas jau įvyko, bet taip pat ir planuoti ateitį, išsiaiškinti kurie auklėjimo metodai veikia, kurie ne, už kurias sritis turėtų atsakyti/kuriais klausimais turėtų prisiimti atsakomybę vienas ar kitas. Aš žinau, kad mano pačios vaikai kai ką geriau priima iš manęs, o kitką iš tėčio – vienam geriau sekasi palaikyti ir nuraminti, kitas geriau geba motyvuoti ir disciplinuoti.

Rachel Howarth: Pažėrėte tikrai daug patarimų. Kaip galėtumėte apibendrinti viską ir kokios būtų pagrindinės jūsų žinutės?

Tracy Dickens: Aš manau, kad visi tėvai žino kaip būti tėvais ir kaip prižiūrėti savo vaikus, kad jie jaustųsi gerai, kaip juos palaikyti. Ir šie tėvai turi būti lyderiais vaikų akyse rodydami pavyzdį, kaip reikia rūpintis pačiais savimi. Juk kas pasirūpins vaikais, jeigu kas nors nutiks jų tėčiui ar mamai.

Reikia mokytis kovoti su neigiamomis mintimis ir reguliariai „treniruotis“ mąstyti pozityviai. Jūsų vidinis balsas turi būti teigiamas, bendravimas su kitais turi būti aiškus ir taip pat pozityvus. Kalbėkite aiškiai ir jeigu reikia pagalbos drąsiai jos prašykite, taip pat ir išdrįskite pasakyti NE, jeigu jaučiate, kad taip bus geriau.
Organizuokite darbus namuose, susidėliokite aiškią rutiną, daiktus laikykite jų vietose, bet tuo pačiu išlikite lankstūs ir atsiminkite, kad visi, gyvenantys po jūsų stogu, yra tiesiog žmonės. Santykiai su draugais, vaikais, tėvais ar partneriu liks puikūs jeigu į juos investuosite savo laiką, dėmesį. Kitu atveju kai jums kažko prireiks iš savo artimųjų jie taip pat gali negalėti.

Prižiūrėkite savo sveikatą, mitybą, skirkite laiko mankštai, sportui ir atsipalaidavimui. Skirdami laiko šiems dalykams jausitės stiprūs tiek fiziškai, tiek emociškai ir bus lengviau susitvarkyti su viskuo, su kuo tenka susidurti būnant vienu iš tėvų savo vaikui.

Išlikite ramūs ir bendraukite. Mūsų vaikai jaučia net mūsų širdies ritmą, tad tiek ramybė, tiek irzlumas, norime mes to ar nenorime, persiduoda vaikams.

Grįžti atgal